DEGIMAS BE KURO

  2000 metais buvo sukurta degimo be kuro teorija /Андреев Е.И. и др. Естественная энергетика. – СПб: Нестор, 2000./.

  Pagal štią teoriją oras gali degti savarasnkiškai, autonomiškai – be kuro, kas buvo patvirtinta lenktyninių ir lengvųjų automobilių vidaus degimo variklių kuro ekonomijos režimu darbo praktika ir nustatymų praktika, kur tie režimai buvo tikrinami daugelį kartų per ilgą laikotarpį. Būtent šie faktai suteikė 100%-nį įsitikinimą tuo, kad įmanoma automobilių varikliuose įgyvendinti autoterminį oro degimo be kuro režimą.

  Išnagrinėsime vieną tradicinės degimo teorijos paradoksų. Žinoma, kad deguonis sprogsta, kai yra sutepimo alyvos pėdsakų (arba bet kokių angliavandenilių). Jeigu laikytis sprogimo teorijos kaip greitokuro degimo deguonyje, tai tampa aišku, kad alyvos pėdsakų reakcijos šiluma niekada neatitinka deguonies sprogimo energijos. Čia ir yra paradoksas: minimalus kuro kiekis (trotilo ekvivalentas lygus mikrogramui), ir tuo pat metu didžiulė deguonies sprogimo energija. Atitinkamai, gaunasi, kad deguonis sprogsta sąveikaudamas pats su savimi.

  Deguonies molekulė susideda iš dviejų atomų, sujungtų vienu elektronu. Tuop pat metu švariame deguonyje dėl visada išliekančio fazinio perėjimo „molekulės – atomai) bet kurio momentu yra nedidelis deguonies (plazma) atomų (jonų) kiekis. O angliavandeniliuose, kuriuose yra didelis ryšio elektronų kiekis, visada yra nedidelis laisvųjų elektronų kiekis. Jeigu yra nors vienas elektronas ir priešingo ženklo atliekamos elektrinės įkrovos deguonies atomai, tai būtinai įvyksta jų sąveika ir tolesnis sprogimas.

  Tik dabar, susipažinę su aukščiau aprašytu sprogimo, kaip greito degimo procesu, suprantame jo mechanizmą. Laisvieji elektronai, kurie visada yra anglevandenilio kure, sąveikauja kaip energijos elektronai – geberatoriai su deguonies atomais, kurie irgi visada yra, nors ir jų kiekis nėra didelis, švariame deguonyje. Tai sukelia deguonies molekulių skaidymą į atomus kartu išlaisvinant jų ryšio elektronus, kurie iškart tampa energijos generatoriais. Tokiu būdu procesas vyksta pagreitintai, lavina, kuriai niekas netrukdo, ir pasibaigia sprogimu, nors organinio kuro praktiškai nebuvo – tik jo pėdsakai. Bet, matomai, būtent jie yra pirminė reakcijos pradžios priežastis. Taip glaustai galima aprašyti švaraus deguonies sprogimo mechanizmą.

  Deguonies degimo su organiniu kuru, pavyzdžiui angliavandeniliu, metu vyksta reakcijos dalyvių sujungimas – kuro oksidacija C+О2=СО2 . Tuo pat metu reakcijos produktas СО2 naudoja du – tris elektronus savo atomams sujungti: vienas elektronas imamas iš deguonies molekulės, visus kitus teikia organinis kuras. Tai yra kuras vykstant degimo reakcijai yra elektronų donoras.

  Per paskutinius penkis metus atsirado realiai veikiantys elektriniai įrenginiai, kuriuose vyksta dalinis oro arba vandens skaidymas. Taip vidaus degimo varikliuose (VDV) buvo gautas darbo režimas, kuriuo metu kuro (benzino) sąnaudos sumažėja 5…6 kartus, ir atitinkamai padidėja galia. VDV išmetamųjų dujų sudėtyje pastebėtas padidintas vandens garų kiekis, angliavandenilis smulkaus grafito pavidalu, deguonis ir sumažintas azoto ir anglies dioksido kiekis (1).
Dėl to, kad oras, naudojamas degimui VDV, susideda tik iš deguonies ir azoto, tai organinio kuro sanaudų sumažėjimas vyksta dėl to, kad į degimo procesą įtraukiamas azotas, ką ir parodo azoto kiekio išmetamosiose dujose sumažėjimas. Tam reikia kokiu nors inicijuojančiu poveikiu suskaldyti azoto molekulę nors į atomus arba dar mažesnius fragmentus. Tą galima pasiekti magnetinio srauto pagalba. Pažymėtina, kad toks azotinis ir degimo darbo režimas vyksta su oksidacija iki H2O, o ne iki CO2, kas energetine ir ekologine prasme efektyviau.

Paprasto degimo ir degimo be kuro skirtumai.

Paprastas degimas

1. Paprasto degimo metu, pavyzdžiui angliavandenilio 12C, angliavandenilio kuro grandinės skaidomos į atskirus elementus taip, kad kiekvienam angliavandenilio atomui atitektų po vieną jų ryšio elektroną, kuris tampa laisvuoju С+е+С+е+… (1)

2. Oro deguonies molekulės, kiekviena kurių susideda iš dviejų atomų ir jų ryšio elektrono, susiskaido į teigiamai įkrautą atomą (joną) ir neigiamai įkrautą joną, kuris savo ruožtu susideda iš teigiamai įkrauto deguonies atomo ir su juo sujungto ryšio elektrono

                                      O2=(OeO)—->O+ +(Oe)-=O++O- (2)

3. Laisvasis elektronas, kuris buvo gautas degimo plazmoje iš kuro (1), tampa energijos elektronu – generatoriumi ir sąveikauja su О+ jonais, pasluoksniui, atimdamas iš jų smulkias elementarias daleles, kas sukelia mažąjį deguonies atomo masės defektą (10 -6 laipsniu %). Toks menkas masės defektas leidžia išsaugoti chemines deguonies sąvybes. Kai energijos išskyrimo procesas baigtas, reakcijos produktai susijungia į labiau patvarų junginį (СО2)
С + О2 = СО2 arba atsižvelgiant į elektronus
C+e+O+O++e=OeCeO=CO2 (3)
4. Kaip matoma, paprasto degimo metu vyksta deguonies skaidymo atominė reakcija. Dėl jo elementarių dalelių ryšio energijos ir išsiskiria šilumos energija.
Kuras yra elektronų donoras.

Oksidacijos reakcija (3) yra degimo pasekmė.

Paprastame degime azotas nedalyvauja ir aro sudėtyje yra balastas.

Nepaprastas — degimas be kuro

1. Skaidant deguonies molekulę išskiriant iš jos laisvąjį ryšio elektroną
O—>O+ +e+O+ (4)
tai tas laisvas elektronas taps energijos elektronu – generatoriumi taip pat, kaip ir gautas iš kuro (1) elektronas.
2. Tuomet kuras nėra būtinas ir degimas vyksta be kuro, bet išlieka tas pats deguonies masės deficitas kaip ir paprasto degimo metu
O2 —>O2 — <>m (5)
3. Švariame deguonyje energijos išskirimo reakcija pagal (4) vyksta su sprogimu (greitasis degimas). Jai pradėti užtenka, kaip jau žinoma, anglevandenilio pėdsakų (sutepimo alyva, benzinas, dyzelinis kuras ir pan.).
Ore sprogimą stabdo azotas. Azoto molekulės, kurios yra neigiamos atliekamos įkrovos apsupa kiekvieną deguonies molekulę, kuri turi teigiamą atliekamą įkrovą, sudarydamos iš deguonies agregatus (klasterius), saugomus nuo elektronų poveikio azotu.
4. Tai yra degimui be kuro būtina ne tik suskaidyti deguonį pagal (4), bet ir prieš tai suskaidyti deguonies agregatus su azoto ekranu. Tokiu būdu, azotas yra ne tik uinertinis balastas, o struktūrinis konglomeratas (klasteris), kuris trukdo patekti prie deguonies ir jį susprogdinti.
5. Jeigi inicijuojantis poveikis yra pakankamas azotui suskaldyti, kurio molekulė dvigubai tvirtesnė nei deguonies molekulė, nes ji turi du ryšio elektronus, tai azotas tuo tarpu skaidomus ne tik į atomus, bet ir į kitų cheminių elementų fragmentus
N2 —>C,O,H. (6)
6. Šie elementai, ypač deguonis ir vandenilis, reaguoja tarpusavyje išskirdami energiją su energijos elektronais – generatoriais.
7. Azoto dalyvavimas padidina energijos išskirimo reakcijos galią dėl papildomos elementarių dalelių ryšio energijos nurodytų medžiagų atomuose. Tokia degimo reakcija vadinama azotine reakcija.
8. Reakcijos produktai dažniausiai yra vandens garai (vanduo), dalinai deguonis О2, anglis С ir mažiau СО2, СО, NOХ ir kitos medžiagos.

  Azoto atomai molekulėje sujungti dviems elektronais. Todel azoto molekulė yra tvirta ir turi palyginti nedidelę neigiamą ėkrovą, kuri azotą padaro chemiškai mažiau aktyviu, negu, pavyzdžiui, deguonis.

   Deguonies molekulės du atomai sujungti tik vienu elektronu. Todėl deguonies molekulė yra mažiau tvirta, negu azoto molekulė, ir labiau chemiškai aktyvi (jeigu žiūrėti pagal įkrovą, tai 15 kartų).

   Oro sudėtyje normaliomis sąlygomis yra 79% azoto ir 21% deguonies. Tai reiškia kiekvienai deguonies molekulei atitenka 4 azoto molekulės (pagal apimtį). Atmosferos oro suminę elektrinę įkrovą, neatsižvelgiant į kitas dujas dėl mažo jų kiekio, sudaro:
qatm ~4qN2 +qO2=11.4×10 -20 laipsniu Kl.
Kaip matome, atmosferos oro įkrova yra teigiama. Būtent todėl oro atmosfera elektrostatiškai traukiama prie Žemės, kuri turi priešingo ženklo, neigamą atliekamą elektrinę įkrovą. Todėl ir neišskrenda!
Tuo pat metu, elektrostatiškai traukiama prie Žemės, oro atmosfera sutinka teigiamų Žemės struktūrinių įkrovų laukus, kurie, kaip vienvardžios įkrovos atstumia atmosferos komponentus, neleisdami jiems nukristi ant žemės. Taip pat elgiasi ir geomagnetinis Žemės laukas.

  Kai yra anglevandenilių pėdsakų (sutepimo alyva, kuras), sprogsta švarus deguonis. Sprogimas – tai greitas degimas, tai yra sprogimo metu vyksta fazinis aukštesnės rūšies deguonies perėjimas išskiriant energiją, vyksta beveik momentaliai. O oras nesprogsta netgi esant stipriems atmosferos elektrinėms įkrovoms – žaibams. Kaip matoma iš ankstesnės analizės, atsakymas yra tas, kad oro sudėtyje yra palyginti inertinių dujų – azoto, kuris esant aktyviam deguoniui tampa balastu. Be to, azoto molekulės, kurios yra neigiamai įkrautos, apsupa kiekvieną teigiamai įkrautą deguonies molekulę savotišku šydu, kuri sudaro deguonies ekraną ir apsaugo jį nuo sprogimo. Paprastas oras esant paprastam poveikiui, tuo tarpu ir žaibams, nesprogsta, trumpai tariant dėl esamo jo sudėtyje azoto.

  Reiškia tam, kad degimas galėtų pasiekti deguonį, reikia ne tik suskaldyti jo molekulę į atomus, bet ir, pirmiausia suskaldyti oro agregatų ir jį supančio azoto struktūrą, tai yra pažeisti jų elektrostatinį ryšį veikiant juos kintamais magnetiniais laukais.

1. Андреев Е.И. и др. Естественная энергетика. – СПб: Нестор, 2000.
2. Андреев Е.И. и др. Естественная энергетика-2. – СПб: Невская жемчужина, 2002.
3. Андреев Е.И. Расчет тепло- и массообмена в контактных аппаратах. – Л.: Энергоатомиздат, 1985.
4. Андреев Е.И. Механизм тепломассообмена газа с жидкостью. – Л.: Энергоатомиздат, 1990.
5. Базиев Д.Х. Основы единой теории физики. – М.: Педагогика, 1994.
6. Базиев Д.Х. Электричество Земли. – М.: Коммерческие технологии, 1997.
7. Базиев Д.Х. Заряд и масса фотона. – М.: Педагогика, 2001
8. Журнал «Парадокс», № 9, 2002.

baner Degalų sąnaudos

 Kūro tankis ir klampumas po degimo Aktyvatoriaus

AUTOTERMIJOS AKTYVATORIUS (Oro jonizatorius)